Visata iš nieko: Kitoks požiūris į Visatos atsiradimą

Mane labai nuvylė ši knyga. Tema - be proto įdomi, tačiau nei rašymas, nei paaiškinimai, nei autoriaus balsas man nepatiko.

Aš nežinau ar dėl prasto stiliaus reikėtų kaltinti vertėją ar patį rašytoją. Labai sunkiai skaitėsi; kai kurias vietas teko skaityti po kelis kartus. Vietomis autorius naudoja labai sudėtingai suformuluotus, tačiau labai paviršutiniškai pateiktus savo argumentų paaiškinimus, kas privertė mane susimąstyt - kas gi šios knygos auditorija?

Neaiški knygos auditorija, ko gero, ir yra didžiausia šios knygos problema. Iš vienos pusės, knyga, atrodytų, skirta eiliniam skaitytojui, nes yra mokslo populiarinimo leidinys. Tačiau aš, fizikos studentė, daug ko ten nesupratau. Kas taip pat labai kirto per knygos vertę tai autoriaus nuolatinis “in your face” mėtymas krikščionims. Aš suprantu, kad JAV tai - opi tema, nes pas jie po truputį juda link teokratijos, tačiau kažkaip norėtųsi, kad autorius mažiau antagonizuotų krikščionis.

Visų pirma, tai sudaro įspūdį, kad krikščioniški argumentai kosmologijoje turi kažkokią vertę, kad mokslas išvis turėtų gaišti laiką bandant tuos argumentus paneigti, kai iš tiesų taip nėra. Visų antra, tokiu būdu Krauss'as atbaido nemažą tikinčiųjų skaitytojų dalį, kurių, aš manyčiau, yra daug daugiau nei mokslą neigiančių krikščionių.

Bendrai paėmus, man susidarė įspūdis, kad knyga yra parašyta Krauss'o draugų rateliui, kur jie kartu susibūrę gali kikent kokie krikščionys neišprusę ir kaip jie nieko nesupranta, ignoruodami visus astrofizikos srityje dirbančius krikščionis ir astrofizikos nesuprantančius ateistus, kurie šią knygą liaupsintų ne todėl, kad suprato, ką Krauss'as ten aiškino, o todėl, kad Krauss'as yra Dawkinso draugas (anas, beje, parašė knygai tokį tingų baigiamąjį žodį, kuris labiau primena knygos santrauką spark notes) ir ateistas juk privalo mėgsti mokslą, nors pagal definiciją ateistas gali būti išsilavinimo neturintis siauramąstis žmogus, kuris paprasčiausiai netiki jokiom dievybėm.

Aš esu ateistė ir aš pritariu 99% Krausso nuomonių, tačiau aš laikau jo pasirinktą naratyvą vaikišku. Antrą žvaigždę duodu todėl, kad visgi sužinojau naujų ir įdomių dalykų ir knyga nebuvo visiškai neįdomi.