Vėjas nuo jūros

Pagaliau prisėdau parašyti apžvalgą Vėjui nuo jūros. Buckle up, friends – ši bus netrumpa!

Apžvalga bus padalinta į tematines skiltis, kurias paslėpsiu po “spoiler” tag'u – ne todėl, kad ten spoileriai, o tam, kad apžvalga užimtų mažiau vietos ekrane. Tikrų spoilerių taip pat bus, tačiau visi spoileriai esantys teksto viduje bus atskirai paslėpti po mygtuku “view spoiler”, “riebesniu” šriftu su perspėjančiu tekstu priešaky.

1. “Vėjas nuo kur?” arba “ši daina nebus kraupi nesvarbu kókios baisybės vyks jos fone”

NE spoileris: Man labai patiko knygos pavadinimas. Toks dvelkiantis ramybe, bet kartu, žinant jog tai siaubo romanas, sukeliantis lengvą nerimo jausmą. Tačiau atvertus pirmąjį knygos puslapį pats pirmas dalykas kuris pasitinka skaitytoją yra šie žodžiai:Ветер с моря дул, Ветер с моря дул,Нагонял беду...Natali Pala pala, kur man tai girdėta. Na jau tikrai nebus ši daina! Pasigooglinau. Hm. Okei. Iš vienos pusės – idėja nėr bloga. Linksmos melodijos grojant kraupiai muzikai fone yra senas, geras ir tikrai nekartą pasiteisingęs triukas, kuris tik dar labiau sustiprina siaubo atmosferą savo kontrastu. Iš kitos pusės, ši konkreti daina man yra per daug juokinga, kad turėtų tą patį efektą.

2. “Fantastinis mistinis siaubo trileris” arba “koks visgi šios knygos žanras?”

NE spoileris: Tie, kas sekė mano update'us knygos skaitymo metu, turbūt matė mano komentarus apie tai, jog ši knyga keičia žanrus greičiau nei Guoga – politines afiliacijas. Aš, beskaitydama, priskaičiavau jų visą krūvą: siaubas, mokslinė fantastika, fantasy, Dom 2 tipo realybės šou, nuotykiai, veiksmas, drama, mystery ir trilleris! Aš, aišku, čia pusiau juokais, nes, visgi, gera knyga visuomet savyje turės įvairių elementų, tačiau problema čia tikrai yra – autorius negali apsispręsti dėl knygos tono. Iš pradžių viskas vystosi kaip siaubo romane – daug mistikos, kraupių scenų, netikėtų siužeto posūkių, kol staiga – ir aš tikrai turiu omeny staiga - tarsi spragtelėjus pirštais dingsta visa siaubo atmosfera. Nors siaubo elementų, tam tikra prasme, atsiranda ir vėliau, tačiau atmosfera nebegrįžta. Nuo tos akimirkos mes turime fantastinį/mistinį trilerį. Tai nėra blogai savaime – tačiau tai nėra siaubo romanas, kaip, pakankamas didelėm raidėm man sako knygos viršelis (aš kalbu apie 2017ųjų metų “Tyto Alba” leidimą). Iiiiir tai nėra vienintėlis dalykas, kurį sako viršelis. Apvertus knygą į kitą pusę, galiniame viršelyje raudoname laukelyje yra “Verslo klasės” redaktoriaus A. Katkevičiaus atsiliepimas, kuriame jis knygą apibūdina kaip fantastinį romaną “kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos, ir šiek tiek siaubo”, ir tai, mielieji, yra pats tiksliausias, mano nuomone, šios knygos žanro apibūdinimas. Noriu dar atkreipti dėmesį, kad “Tyto Alba” net knygos aprašymą pateikia klaidinantį, akcentuodami tą siaubo pusę. Palyginimui, paskaitytkit Eridano knygos aprašymą.

3. “Tai patiko knyga ar ne?” arba “Einam prie reikalo”

Bendrai paėmus, manau knyga man labiau patiko, nei nepatiko. Žinau, paini formuluotė, tačiau nepaisant įtraukiančio siužeto ir įdomios kūrinio idėjos, buvo pakankamai daug mane erzinančių dalykų, kad paliktų “dvipusį” įspūdį. Čia aš taip pat norėčiau skelt tekstą į potemes. Šioje skiltyje bus daug spoilerių! (visi paslėpti ir atitinkamai pažymėti)

Siužetas

NE spoileris: Siužetas labai įdomus, pilnas netikėtumų. Knyga skaitėsi lengvai ir greitai, tačiau nepavadinčiau jos “tuščiu paplūdymio skaitalu”. Autorius moka sukurti gerą atmosferą, įtraukti skautytoją į savo sukurtą “pasaulį”. Ir nors, kaip minėjau, siaubo atmosfera ilgai neišsilaikė (deja :( ), tačiau mistinio trilerio – ypač įtampos – atmosferą Vilpišauskas išlaikė tikrai gerai. Iš kitos pusės, autorius nevengia klišių ir shock for shock value – siaubo elementų, kurie nieko neduoda pačiai istorijai, bet šokiruoja skaitytoją. Taip pat vienas draugas atkreipė mano dėmesį į tam tikrus elementus, kurie atrodo ne iki galo apgalvoti, arba tieisog užmiršti, ir čia jau yra RIMTI SIUŽETO SPOILERIAI: i) Kodėl grybas, sugebėjęs kontroliuoti zondą, apsiribojo tik to zondo perimetro teritorija? Kodėl neišplitus bent po visą Dzūkiją? Jei jo motyvacija misti – maisto rastų daug. Jei jo motyvacija mokytis ir ištirti žmones – daug subjektų tyrimams. Nebent slėpės nuo žmonių ir tykojo grobio? Bet tuomet keista, kad daug daugiau žmonių nėjo į tą mišką ieškot prapuolusių žmonių ir mūsų herojai nerado pilno miško medinukų.ii) Didžioji knygos dalis yra moksliškai paaiškinama (bent jau tiek, kiek tai įmanoma padaryti iš mokslinės fantastikos perspektyvos), tačiau “medinukai” man make no sense. Aš suprantu, kad lietuvių kalboje “fantastinis romanas” yra kiek “Žiedų valdovas”, tiek “Aš – Robotas”, o sci fi su fantasy ir taip neretai persipina, tačiau medinukai yra vienintėlis fantasy elementas knygoje ir man jis labai kliūna. Nors, aišku, kraupus as f*ck. iii) Ta scena su iš raumenų suvyniotu žmogum-kilimu, kuris dejuoja “Veter s morya dul” melodiją (jeigu aš teisingai perskaičiau tą sceną). Mano draugui patiko ta scena – ji lyg ir pademonstruoja mums grybo sugebėjimą sukurti raumenų audinį iš nieko? Tačiau – neaišku! Juk beveik visąlaik grybas naudojo haliucinacijas bendraudamas ar kitaip interactin'damas su mūsų herojais. Mes nematėm jokių įrodymų, jog grybas gali sukurti žmogaus kūną. Tai kokia visos tos scenos prasmė? Išgasdinti Egį (ir mus kartu su juo)?Man labai nepatiko ta scena, nes ji buvo tikrai per daug gory. Taip, tikrai šokiravo, bet siužetui nieko nedavė.

Personažai

Apie Egį: (NE spoileriai) Man iš pradžių patiko visi trys pagrindiniai personažai. Ir Egis pasirodė kaip labai gerai apgalvotas protagonistas, neturintis visų tų vimdančių drakštiškų pagrindinio personažo savybių (R. Drakšto romano “Žmogus” protagonistas Ardas – istorijos dėstytojas, kuris taip pat ir krepšininkas, laimėjęs medalių, ir karatistas, ir šiaip žiauriai kietas bičas, kurį visi labai gerbia, o negerbia tik negeri žmonės. Nepaisant fakto, jog Ardas yra siaubingas egomaniakiškas ksenofobas, neturintis nei gramo pagarbos net tiem ateiviam, kurie jam padeda). Taip pat jis nėra mėmės, kuris dėl savo nesekmių kaltina visą pasaulį, ir aišku, moteris, kurios nenori su juo miegoti, nors jis, matai, jom komplimentus apie jų papus žarsto, ir meilės laiškus rašinėja, archetipas. Nors, aišku, išlenda vėliau prastenių savybių, bet aš, kaip žmogus, perskaičiusi (ir išgyvenusi) Drakšto “Žmogų”, Antonovo “Stabilizatorių. Minską 2041” ir Tapino “Vilko valandą” Egiu kaip protagonistu tikrai nesiskundžiu. Didžiąją knygos dalį jis yra tikrai šaunus vaikinas (kur jis mažiau šaunus aš aptarsiu kiek vėliau).

Apie Ramutę: (NE spoileriai) Dėl Ramutės pergyvenau nuo pat pradžių, kadangi visos mūsų toksinės pop-kultūros dėka, moterys personažės fantastiniuose romanuose retai būna gerai parašytos, o kai sužinojau, kad ji dar iš ginko šaudyt moka, tai mano nerimas pakilo dar labiau. Nesupraskit neteisingai – aš labai mėgstu socialinių vaidmenų laužymą literatūroje, tačiau retas fantastikos rašytojas duoda moteriai “kietų” sugebėjimų, tuo pačiu nepadarydamas jos herojaus prizu ar mergele, kurią nuolat reikia gelbėti (nepaisant visų jos kietų sugebėjimų!). Klasikinis receptas yra toks: a) mum prisato kietą merginą, kuri moka už save pastovėti™;b) ji krenta į akį protagonistui;c) ji lengvai nugali kažkokius priešus, ar įvykdo kažkokią užduotį – parodo, kokia ji yra kieta;d) per visą siužetą ji yra seksualizuojama, galbūt prie jos kabinėjasi kokie vyrai, galbūt jai vis grąsinama išprievartavimu;e) svarbaus mūšio/įvykio metu, ji, kažkodėl, nebėra tokia kieta, ir jai kažkas nutinka;f) protagonistas ją išgelbėja;g) jie tampa pora.Ne, tai nėra “Vėjo nuo jūros” siužetas, tačiau kai kurie punktai, deja, yra tiesa :( Smulkūs spoileriai: Ji iš tiesų yra seksualizuojama, ir, tam tikra prasme, seksualiai išnaudojama (nors ten lyg ir ji nebuvo prieš? Bet scena man buvo vimdanti, tad nenoriu išsiplėst...

Apie Kristupą: (NE spoileriai) Kristupas yra racionalusis Egio draugas, kuris viskam randa praktišką sprendimą ar mokslinį paaiškinimą. Pradžioj veikia nedaug, tačiau, mano nuomone, jis kaip personažas nėra tinkamai autoriaus išvystomas. Jis, galų gale, kaip ir Ramutė, tampa įrankiu kontrasto principu parodyti koks visgi šaunus mūsų Egis.

Apie Algutį: (NE spoileriai) Aš taip ir nesupratau ar autorius norėjo, kad mes užjaustumėm šitą šūdiną gopniką, ar jo nekęstumėm, ar žiūrėtumėm į jį kaip į ''''''''''''''''''psichologiškai sudėtingą'''''''''''''''''' personažą, tačiau man jis yra šlykštus gopnikas ir mane erzina, kad jo šūdini veiksmai (didžioji salis kurių yra nukreipti prieš moteris) nėra niekeno kritikuojami. Siužetui įtakos neturintys spoileriai :1. Algutis periodiškai mušė savo žmoną ir apie tai pasakojo kaip apie įprastą dalyką.2. Algutis bandė išprievartaut moterį.3. Algutis užpuolė Egį ir grasino jam ginklu.4. Algutis nuolat vadino Ramutę pupyte ir su ja nepagarbiai bendravo.5. Jis iš esmės apie moteris kalba kaip apie mėsos gabalus. O štai grįšiu prie Egio: skaitytojas nuolat seka Egio mintis ir nuomones. Egis, atrodo, viskam turi savo nuomonę. Tai yra, viskam išskyrus Algučio šūdinus veiksmus. Net kai Algutis nepagarbiai kalba su Ramute, Egis į tai nereaguoja. O kadangi Egis yra skaitytojo „langas“ į knygos pasaulį (ir, drįsiu teigti, autorius kalba Egio lūpomis), susidaro įspūdis, kad autorius didelės problemos su Algučio elgesiu neturi. Nesupraskit neteisingai – aš nemanau, kad autorius mano, jog Algutis elgiasi gerai - tiesiog kai kurie šlykštūs dalykai jau ant tiek tapo normalizuoti, kad kai kalba eina apie visokius kriminalinio tipo personažus, žmonės neretai nebereaguoja į jų veiksmus: „Nu taigi jis gopnikas, ko tu nori? Nu aišku jis taip elsgis, ko čia stebėtis?“ Ir nors šiuose žodžiuose yra tiesos, nustodami „stebėtis“ mes prisidedame prie tokių veiksmų normalizavimo ir paliekam visokius Algiukus nenubaustus.


“Kodėl aš priskyriau „Dom 2“ prie knygos žanrų“ arba „dalykas, kuris man, ko gero, labiausiai nepatiko“


Ir čia, deja, yra VIEN SPOILERIAI.
Prasideda viskas nuo Ramutės ir Gintaro. Neužilgo po savo pirmojo pasirodymo miške, Gintaras nusirengia savo kailinius ir vaikšto po stovyklavietę plika šikna. Egis bent du kartus (jei ne tris) pakomentuoja jo milžinišką b*bį (aš atsiprašau, bet autoriaus naudojamų eufemizmų vartoti nenoriu). O kam mums apie tai žinoti? Nes Egis turi menką savivertę ir mano, jog Ramutė yra su juo tik iš gailėsčio. Jis pradeda baisiai pavydėjo, o ir Ramutė, žiek, vis į tą Gintaro b*bį spokso. Lyg to būtų maža, mes vėliau sužinom, jog Ramutė nuo pat santykių pradžios buvo Egiui neištikima, nes jos netenkino jų seksualinis gyvenimas. Taip pat ji teisinosi, kad Egis nuo jos slėpė tai, kad vartoja grybukus, ką ji sulygina su išdavyste, nes jai, matai, tas nepatinka. Taip, visokių žmonių būna, bet man asmeniškai visas šitas reikalas galutinai sunaikino Ramutę kaip personažą, bet vėliau, kaip bebūtų ironiška, tai sugadino ir Egį.Egis supyksta ant Ramutės ir jie išsiskiria. Tačiau jis iki pat pabaigos ja rūpinasi ir bando ją išgelbėti. Kam reikėjo tų kvailų dramų? Ką tekstui davė Ramutės neištikimybė ir jų lievas seksualinis gyvenimas? Parodė koks kilnus yra Egis, jog nepaisant visko, nepaliko Ramutės vienos. Nes, matai, vaikinas, tiesiog besirūpinantis mylima mergina nėra pakankamai dramatiška.Pabaigoje Ramutė susijungia su grybo tinklu/sąmone, Egis turi skubiai nešdintis iš miško, tačiau jis negali greit bėgti ir nešti sąmonės netekusio Ramutės kūno, todėl Ramutė liepia (telepatiškai) jam palikti ją miške. Vėl – sunkus sprendimas tapo gerokai lengvesnis, kai skaitytojas žino, kad Ramutė buvo negera ir dabar jos mažiau gaila. Tai nėra, mano manymu, blogai iš siužeto pusės. T.y. Veiksmai motyvuoti, objektyviai neturiu prie ko prikibt. Tiesiog man asmeniškai visa ta siužeto linija labai nepatiko ir gerokai sugadino skaitymo malonumą.


4. Pabaigos žodis

Nors knygoje buvo krūva erzinančių dalykų (ir pora erzinančių personažų!), vis vien fantastikos megėjams knygą rekomenduoju. Yra įdomus sci fi konceptas, daug mystery, siužeto posūkių. Rekomenduočiau ir trilerių megėjams. Nemanau, kad kada nors grįšiu prie šios knygos, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau.

Kam tikrai nerekomenduoju šios knygos tai siaubo megėjams ar bent jau žmonėms, kurie tikisi iš siaubo šiame romane. Siaubo čia – trupiniai.