Sibiro haiku

Knyga atpasakoja Jurgos Vilės tėvo Algio vaikystės prisiminimus iš Sibiro tremties, todėl visą istoriją mes matome iš vaiko perspektyvos. Tačiau tai anaiptol neužgožia Algiuko ir kitų tremptinių kasdienio gyvenimo sunkumų. “Dievų miškas” yra pasakojamas per humoro prizmę, “Maus” - per antropomorfizuotų kačių ir pelių, o “Sibiro haiku” - per vaikiško entuziazmo, bei stebuklų kasdieniuose dalykuose matymą.

Iš kitos pusės, cypt labai gerai pastebi savo apžvalgoje, kad “Pagrindiniai personažai nė kiek vidujai nesikeičia (tik kenčia ir miršta).” Ir čia puikus pastebėjimas! Skaitant susidaro jausmas, kad vaikai savaitę pabuvo labai pigioj abejotinos reputacijos žiemos stovykloj, o ne savo kailiu patyrė tremties siaubą. Taip, jie emociškai reaguoja į aplinkui vykstačius dalykus, tačiau tai niekaip fundamentaliai jų nepaliečiai, nepakeičia nei jų asmenybių, nei požiūrio į gyvenimą. O juk tas faktas, kad tremtis ne tik nužudo, bet per stebuklą išgyvenus, vis vien sulaužo žmogų, ir yra, ko gero, didžiausia tragedija. Net išgyvendamas tremtį žmogus kažkuria prasme miršta.

Man taip pat pasirodė keistoki kai kurie dialogai. Nežinau ar tai Algio keistas pasakojimo būdas, ar Jurgos Vilės neįprastas jų interpretavimas. Net nežinau kaip apibūdint - weird old-timey Lithuanian phrases only your grandparents would use? Nepagalvojau užsirašyt kokių citatų, o knyga dabar yra už 1200 kilometrų nuo manęs :c

Piešimo stiliui turiu ambivalentiškus jausmus. Backgroundai yra labai gražūs, atmosfera perteikiama pasakiškai, tačiau man patinka ne visų personažų dizainai. Teta Petronėlė, pavyzdžiui, atrodo labai gerai. Algiukas su Dalia - jau nelabai. Algiuko dizainas man išvis nepatinka ir jo išvaizda neretai kertasi su kitų personažų. Iš kitos pusės, tai nėra didelis minusas - su laiku pripratau prie jo išvaizdos ir skaityti tas netrukdė.