Laiškai iš Kabulo

Iki šiol nesu tikra kaip jaučiuos šios knygos atžvilgiu. Iš vienos pusės - labai įdomi tema ir sužinojau labai daug naujo apie afganistaniečių kultūrą, tačiau mane visą knygos skaitymo laiką erzino kokie nors autorės bajeriukai, pasisakymai ar tas faktas, kad ji dėl belenkokio menkniekio (o kartais ir išvis ne visia tinkamu metu) juokias...

Man nepatinka, kad ji vadina moteris, dėvinčias burkas - burkomis, o dėvinčias skaras - skaromis. Taip pat asmeniškai erzina, kad kartais pyksta ant žmonių, kurie į ją kreipiasi rusų kalba. Kiekvienas užsienyje gyvenęs lietuvis, atrodo, supranta, kad ne visi žino kas ta Lietuva, o jei pasiseka, kad žino, tai nežino, kad turime savo kalbą.

Aš prirašius į sąsiuvinį mane erzinančių citatų. Jų nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti iš mano skundimosi, tačiau kaskart kai autorė ką nors erzinančio lepteldavo, tekdavo trumpam pasidėt knygą ir užsidengt veidą rankomis.

Nepaisant to, aš vis vien žaviuosi autore už jos drąsą, ryžtą ir mokėjimą prisiderinti prie aplinkybių. Jos gyvybei grėsė realus pavojus, nes jos gyvenimo Kabule metu Talibai nužudė labai daug užsieniečių. Prie jos priekabiavo daugybė vyrų, ją fotkino it kokią statulą muziejuje. Ji greitai prisitaikė prie vietinės kultūros ir papročių, pramoko kažkiek dari kalbos ir, nepaisant kai kurių gan kvailokų pasisakymų apie vietinius (“barzdotas, bet labai inteligentiškas”), vis gi matosi, kad ji juos gerbė, kas, mano nuomone, yra be galo svarbu keliaujant į kitą šalį.

Galų gale nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą, kad ir kiek mane erzintų kai kurios knygos vietos.