The Stone Sky

Ne, bet rimtai, aš šią trilogiją jau nuo 2018 skaičiau. Ir nėr taip, kad bloga trilogija - man bendrai labai patiko istorija, patiko pasaulis, pamilau personažus. Tiesiog ganėtinai daug visko, kai kurie dalykai gan painūs ir tik vėliau ateina toks “aaaaa, štaaaaai kas čia buvo”. Pavyzdžiui, be spoilerių: personažė bando padaryti stebuklingą dalyką. Aprašomas visas procesas, aprašomi jos pojūčiai, bet vis vien iki galo nesurpanti kas kątik įvyko iki gerokai vėliau, kai apie šį įvykį jau yra kalbama būtuoju laiku.

Tačiau aišku, tikrai ne viskas taip painu. Didžioji dalis knygos skaitėsi lengvai, buvo įdomu sekti personažus, žiūrėti kaip jiems sekasi.

Kulminacija man buvo... keista. Iš vienos pusės, parašyta tikrai gerai, labai gerai iki to ateinama, supranti personažų motyvaciją, tačiau atrodė, tarsi kokio vienos skyriaus pritrūko. Labai svarbi paskutinės dalies tema yra motinos ir dukros santykiai, tačiau knyga nelabai turi laiko į juos įsigilinti (kaip bebūrų ironiška, žinant kokio storio yra šios knygos).

Kiek detaliau, su spoileriais (ir čia DIDELI spoileriai):

Mes visą trilogiją laukiam, kol susitiks Essun ir Nassun ir tai pagaliau įvyksta pačioje kulminacijoje, joms nelabai turint laiko net atsikvėpti. Nassun nori panauditi Obeliskų Vartus, kad paverstų visus Stone Eateriais, o Essun nori sugrąžinti Žemei Mėnulį. Ir nors suprantu Nassum užsispyrimą (jai 10, miršta jos vienintėlis parental figure, nes mama jai niekad nerodė meilės ir šilumos), bet tuo pačiu čia pakvimpa vienu tų atvejų kai dialogas išsprestų problemą. Nors gal būtų klišė, nežinau. Galbūt gerai, kad buvo išlaikytas tas pagreitis, kurį dialogas būtų gerokai pristabdęs, tačiau man buvo sunku įsijausti į motinos ir dukros santykius šioje scenoje, kai aš nelabai žinau kokie tai santykiai. Nassum mato, kad jos motina kristalizuojasi, tačiau tai jos nesustabdo. Sustabdo tik ta akimirkau, kai Essun nustoja jai priešintis, bet kaip Essun nustos priešintis, galvoji kaip skaitytoja,s kai vaikas nori visus Stone Eateriais paverst? Aš suprantu pagrindinę mintį, bet kaip convenient, kad juodasis obeliskas oniksas išsaugojo Essun nustatytus parametrus su "instrukcija" kaip sugrąžinti Mėnulį. O kas būtų, jei neišsaugotų? Būtų toks biškį šūdas užsispyrusio traumuoto vaiko dėka. Žodžiu, nežinau. Keistai man čia tai.