The Institute

Aš nežinau net kaip vertint šią knygą. Na nėra taip, kad nepatiko. Įdomi idėja, siužeto vingiai, įtampa. Nu bet personažai, o dievai! Ne, dievai čia nepadės. Jei vartočiau alkoholį, įsipilčiau sau ko nors stipraus, nes nu blet.

Turim 12-metį berniuką, kuris yra gerai socialiai integruotas vunderkindas.

Turim atsistatydinusį policininką, kurį gyvenimas nuvedė į mažą miestelį, bet jis žiauriai protingas, darbštus ir visus stato į vietą.

Turim instituto darbuotojus, kurie yra nu tokie blogi, nu jau tooookie supuvę viduj.

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą nespoilinant siužeto, bet kadangi geriečiai yra labai geri ir dori ir net kai jie elgiasi kaip kiaulės, knyga apsimeta, kad jie nesielgia kaip kiaulės, nes nu gi jie geri ir dori, nu ką tu čia, Inga, o blogiečiai tokie blogi, kad eik tu sau, tai baigėsi tuom, kad aš sirgau už blogiečius.

Aš absoliučiai nevirškinu to 12-mečio berniuko it to policininko. Man jų personalizacija yra vemiančio emodžio įsikūnijimas. Jei jų personalizacija būtų prieskonis, ji būtų - miltai (draugės bajeris).

Aš jau tyliu apie bjaurų male gaze nepilnamečių merginų atžvilgiu. Man tikrai nėra įsomu skaityt kaip 12-metis spokso į merginų krūtis ir kaip vertina pas kurią jos didesnės...

Žodžiu, aš gal senesnes Kingo knygas paskaitysiu (iki šiol neperskaičiau nei vienos!). Atsisunčiau neseniai “Naminių gyvūnų kapines” audioknygos formatu.