Harrow the Ninth

Ši dalis man patiko labiau, nei pirma, nors, kiek skaičiau, daugumai - atvirščiai. Pirma knyga parašyta iš Gideon perspektyvos, o ši - iš Harrow. Tikiu, kad jei nepatinka Harrow, nepatiks turbūt ir jos POV, bet man Harrow patinka, tad jokių bėdų neturėjau... išskyrus vieną - mano nuolatinį priešą antro asmens naratyvą :I

Taip, žinau, kad populiaru jo nekęsti. Taip, Žinau, kad autorė “turėjo gerų priežasčių” jį naudoti. But stiiiiiill.

Istorija iš pradžių atrodo paini, tačiau po truputį unravelin'a (aš visia nebemoku kalbėt lietuviškai...) ir tada atsiveria visas siužetas, o su juo ir plot twist'as, į kurį gilinamasi kitoj daly.

Man patinka personažai, man patinka dialogai (bent jau didžioji dalis), humoras, intriga. Tikiu, kad buvo daugiau vietų, kurios užkliuvo, tačiau kadangi rašau šią apžvalgą gerokai po to kai perklausiau knygą (klausiau dieną, skaičiau prieš miegą, bet sakyčiau daugiau klausiau, nei skaičiau), tai jau daug ko nebeatsimenu.viena vieta mane žiauriai sunervino, bet čia spoilerių
Labai akivaizdu, kad Gideon ir Harrow bus pora. Man jų santykiai labai rushed ir neįdomūs ir ko gero man patiko ši dalis labiau, nes jos nebuvo kartu. Bet ne tai mane suerzino. Mane suerzino kitas mano priešas literatūroje - pavydo scenos [insert vemiantį emodžį, aš prie kompo, tingiu ieškot]. Ianthe - fandomo nekenčiama, bet mano labai mylima personažė - galimai turi jausmų Harrow. Gideon, būdama Harrow kūne, matė visą jų bendravimą. Kai jodvi susitiko, Gideon užstūmė ant Ianthe, kad tipo ko čia fliruoji su Harrow, tu jai niekad nepatiksi, pradėjo jai grąsint kažkodėl... Kažkokia makalynė. Jau tiksliai nebeprisimenu, deja. Sesei buvau gerą monologą ta tema suskėlus, kai atmintis dar buvo šviežia. Po šios scenos pradėjau nemėgt Gideon ir nekęst to prakeikto ship'o (Harrow ir Gideo romantinio pairing'o)