Двадцать писем к другу

Kokia fantastiška knyga! Tikrai nesitikėjau, kad ji paliks tokį gilų pėdsaką manyje.

Dabar net keista - pačioj pradžioj buvau nusistačiusi prieš šią knygą, pasiruošusi knitikuoti kiekvieną pastraipą ir rašyti sarkastiškus komentarus. Kodėl? Nes perskaičiau knygos apžvalgas, kur žmonės kritikavo autorės bandymą primesti Stalino nusikaltimus Berijai. Ir tas tiesa - ji tikrai tai darė. Bet ne viskas taip paprasta ir tai yra viena iš stipriųjų šios knygos pusių - jos daugiapusiškumas ir įvairiapusis įvykių bei žmonių vertinimas.

Svetlana rašo apie daugybę žmonių, figuravusių jos vaikystėje ir jaunystėje - tiek brangių ir artimų, tiek priešiškai nusiteikusių ir jai pakenkusių, tačiau centrine figūra vis vien lieka jos tėvas. Stalinas buvo prastas tėvas, tačiau jis mylėjo savo dukterį. Jis buvo diktatorius, pražudęs daugybę žmonių, įskaitant Svetlanos artimuosius, tačiau jis ją rūpinosi. Jis buvo griežtas ir nelankstus, kibo prie smulkmenų, išreiškė nepasitenkinimą jos gyvenimo pasirinkimais, ir tuo pačiu jis buvo šiltas, mylintis, ją lepino, vadino savo žvirblele (воробушка), rašė jai laiškus, kai buvo toli. Ko gero niekas nepažinojo to Stalino, kurį pažinojo Svetlana.

Ir tai yra nepakartojama! Nuostabus kognityvinis disonansas, kai tu skaitai kaip Stalinas rūpinasi savo dukryte, o vėliau nusiunčia į kalėjimą ar įsako sušaudyt jos motinos šartimuosius, kuriuos Svetlana labai mylėjo... Šia dichotomija, šiais smarkiai besikertančiais jausmais yra apipinta ši knyga. Tai labai gerai atsispindi epiloge:

“Снова ты заставил меня биться и ломать себе голову над теми противоречивыми и трудными чувствами, которые я всегда испытывала к своему отцу, любя его, и страшась, и не понимая, и осуждая...”

“Люди, пережившие войну, лагеря - немецкие и наши, тюрьмы - царские и наши, перевидавшие все ужасы, которые только ниспосылает наш двадцатый век, не забывают добрых, родных лиц своего детства, маленьких солнечных уголков, где душа отдыхает потихоньку всю жизнь потом, как бы ей ни приходилось страдать.”