Sename dvare

Nežinojau kaip vertinti šią knygą. Iš vienos pusės - pasakiškai graži proza, įvairių socialinių XX a. pr. Lietuvos visuomenės problemų gvildenimas - nuo lietuvių kalbos menkinimo ir bajorų sulenkėjimo iki moters pozicijos namuose ir visuomenėje.

Iš kitos pusės - toli gražu ne visos dalys buvo įdomios, ir man teko pavartyt akis kai Mamatė nenori elgtis pagal nustatytas normas arba kritikuoja bajorų sulenkėjimą ir šaknų atsisakymą, bet tuo pačiu propaguoja krikščionių dievo garbinimą, kuris reikalauja iš moters elgtis pagal tam tikras normas, o pati religija atėjo pas mus per LDK susivienijimą su lenkais ir žymėjo mūsų krašto lenkėjimo pradžią ir savo pagoniškų šaknų atsisakymą.

Man tai sukelia tam tikrą kognityvinį disonansą, ypač žinant, kad Mamatė ir jos šeima yra išsilavinę, paisskaitę žmonės. Buvo kalbama ir apie baudžiavą, bei priklausymą Rusijos imperijai, kuri, greičiausiai, ir tapo tuo katalistu, keliems šimtmečiams suliejusiu katalikybės bei lietuvybės sąvokas. Katalykybė siejama su lietuvybe kaip atspirtis Rusijos Imperijos propaguojamam provoslavų tikėjimui as opposed to LDK kunigaikščių bandymas išlaikyti Lietuvą religiškai neutralia vis didėjančios Jezuitų galios akivaizdoje.

Taip, žinau, kad užsikabinau ant vienos temos, kai knygoje yra daug svarbesnių ir įdomensių, tačiau mane, kaip nekatalikę Lietuvos pilietę erzina katalikybės ir lietuvybės sugretinimas, ypač kadangi jis yra smarkiai juntamas iki šių dienų.